Žuvys (Pisces)

Šaltakraujai stuburiniai, vyraujantys gėluose vandenyse ir jūrose. Žuvys turi žandų aparatą, todėl su visais sausumos stuburiniais jungiamos į žanduotųjų stuburinių šaką, kurioje sudaro žemiausią pakopą. Dėl progresyvių bruožų žuvys tapo vandenyje vyraujančiais stuburiniais (50% visų žinomų stuburinių rūšių – apie 25000). Seniausios žuvų liekanos žinomos iš viršutinio silūro (prieš 400 mln. m.), amžiumi ženkliai lenkia dinozaurus. Šiuo metu Žemėje karaliauja kremzlinės ir kaulinės žuvys. Dydis labai skirtingas – nuo kelių centimetrų (paprastasis nykštukinis grundalas) iki 15 m ilgio (bangininis ryklys). Beveik visos kremzlinės žuvys gyvena jūrose, 40% pasaulio žuvų rūšių gyvena gėluose vandenyse.
Žuvims būdingas kremzlinis arba sukaulėjęs vidaus skeletas, kuris teikia atramą raumenims, apsaugo vidaus organus ir jų sistemas, ir egzoskeletas arba odos skeletas – žvynai. Žvynų sandara skirtinga. Labiausiai pakitę kauliniai žvynai, būdingi kaulingosioms žuvims ir dabartinėms dvikvapėms – tik plonos plokštelės. Be neporinių pelekų (nugarinis, pauodeginis ir uodeginis), žuvys turi ir porinius – krūtininius ir pilvinius. Pagrindinis kvėpavimo organas – žiaunų aparatas, jutimo – šoninė linija – seisminio jutimo organas, jautrus reto dažnumo vandens svyravimams. Jos pagalba žuvys pajunta vandens judėjimo pakitimus, laiku įspėjamos apie judantį grobį arba artėjantį priešą. Žuvų klausos organas – tik ausies labirintas. Vandenyje sklindantį garsą į jį perduoda plaukimo pūslė. Ramybės būklėje žuvys akimis aiškiai mato artimus daiktus. Akys akomoduoja į kitokį atstumą keičiantis lęšio atstumui nuo tinklainės. Virškinimo sistema ir jos dalys priklausomai nuo mitybos labai įvairuoja. Kraujo apytakos ratas vienas, kraujotakos sistema uždara, širdyje būna tik veninis kraujas. Šalinimo sistemą sudaro inkstai, išsidėstę išilgai stuburo, kūno ertmėje. Žuvys skirtalytės, turi porinius lytinius organus.

Varliagyviai (Amphibia)

Tai primityviausi keturkojai – labai pakitę senovinių šarvagalvių amfibijų (prieš 350 mln. metų), gausiai gyvenusių paleozojuje, palikuonys. Varliagyvių veisimuisi reikalingas vanduo. Negali suaugusios amfibijos labai nutolti nuo vandens ir dėl odos ypatybių – tai vandens apykaitos bei kvėpavimo organas. Suaugę varliagyviai kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi pro odą, lervos kvėpuoja žiaunomis ir per odą. Kad oda būtų drėgna ir tinkama kvėpavimui, odos liaukos išskiria gleives, kurios sugeria iš aplinkos vandenį. Ilgiau būnant sausoje aplinkoje, sparčiau eikvotųsi organizme esantis vanduo, didėtų druskų koncentracija kraujyje, sutriktų osmoreguliacija – varliagyvio gyvybei grėstų pavojus.
Gyvenimo būdas įtakoja varliagyvių kūno sandarą. Dėl judėjimo sausumoje stuburas tampa lankstesnis ir diferencijuotas. Iš šiuo metu gyvenančių varliagyvių (3 būriai: uodeguotosios amfibijos (apie 280 rūšių), bekojės amfibijos arba kirmrausos (apie 75 rūšys) ir beuodegės amfibijos (2000 rūšių) arba varlės) plačiausiai paplitę beuodegių amfibijų būrio atstovai: rupūžės, medvarlės, varlės. Beuodegių amfibijų užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jas ištiesdamos ir pritraukdamos varlės šokuoja, plaukioja. Uodeguotųjų amfibijų kojos trumpos, eisena lėta, nevikri. Kartais visai nėra užpakalinių galūnių, yra tik priekinės (š. Sirenidae). Bekojės amfibijos gyvena dažniausiai įsiraususios į žemę. Dėl tokio gyvenimo būdo kūnas tapo kirmėliškas, juda rangydamosios. Varliagyviai sutinkami pievose, miškuose, kalnuotose vietovėse, vandenyje, ant augalų, net įsirausę į žemę arba po lapų paklote. Dauguma suaugusių varliagyvių gyvena sausumoje, tačiau kai kurie visai neišlipa iš vandens (aksolotlis, protėjus, pipa, naguotoji rupūžė).
Varlės sugeba girdėti kur kas žemesnio dažnio garsus nei mes. Uodeguotosios amfibijos neturi vidurinės ausies ir būgnelio. Beuodegės amfibijos turi vidurinę ir vidinę ausį, galvos šonuose už akių du nedideli apskritimai – tai išorinė klausos organo dalis – būgnelis. Vandenyje gyvenančios amfibijos ir lervos turi jutimo organą – šoninę liniją (kaip žuvys). Amfibijų šonkauliai sunykę arba labai trumpi – krūtinės ląstos nėra, todėl amfibijos kvėpuoja įspausdamos orą į plaučius burnos dugnu.
Kiaušiniai smulkūs su nedidele trynio atsarga, jų paviršius apsaugotas tik drebutiniu dangalu. Jie apvaisinami ir vystosi vandenyje. Vykstant metamorfozei lervos kūno sandara kinta, atsiranda bruožai, būdingi sausumos stuburiniams – išnyksta žiaunos, išsivysto plaučiai, susiformuoja du kraujo apytakos ratai, porinės galūnės.

Ropliai (Reptilia)

Dabartiniai ropliai – maža dalis klestėjusių paleozojuje ir mezozojuje prieš 200 mln. metų, yra tiesioginiai senovinių amfibijų, stegocefalų, palikuonys. Tai – pirmieji tikrieji sausumos stuburiniai (apie 9500 rūšių), prisitaikę gyventi ir veistis sausumoje, net ypatingai sausose vietose – pusdykumėse ir dykumose. Dalis roplių – krokodilai, kai kurie vėžliai ir gyvatės evoliucijos eigoje iš naujo vėl grįžo prie vandens, paplito gėluose ir sūriuose vandenyse. Kadangi tai šaltakraujai (poikiloterminiai) gyvūnai, jų aktyvumas priklauso nuo išorinės temperatūros. Todėl šie stuburiniai gausiausi tropikuose ir subtropikuose. Beveik visi kvėpuoja plaučiais, atmosferos oru ir daugintis išlipa į sausumą (išskyrus jūrines gyvates). Roplių judesiai įvairesni negu amfibijų, skeletas labiau diferecijuotas ir daugiau sukaulėjęs.
Oda sausa, beveik be liaukų. Epidermio viršutinis raginis sluoksnis nėra tolygus, storiausios vietos virsta raginiais žvynais, gumburėliais, skydeliais. Šis šarvas sustiprėja, kai po raginiais dariniais atsiranda kaulinių plokštelių (būdinga krokodilams, vėžliams, kai kuriems driežams). Raginis sluoksnis beveik nepraleidžia vandens – apsaugo kūną nuo įmirkimo ir išdžiūvimo, atsparus mechaniniams ir cheminiams veiksniams. Kadangi tai negyvas darinys, jis susidėvi ir gabalėliais nuplyšta arba yra periodiškai visas numetamas – ropliai neriasi.
Beveik visi ropliai kvėpuoja plaučiais(išskyrus minkštakūnius vėžlius ir jūrines gyvates) Gerai išsivystę šonkauliai judamai sunerti su stuburu, o apatiniais galais sujungti su krūtinkauliu (išsivysto krūtinės ląsta). Ropliai įkvepia ir iškvepia judindami raumenimis šonkaulius, todėl keičiasi krūtinės ląstos tūris. Tai labai veiksmingas plaučių vėdinimo būdas.
Roplių dantys dažniausiai vienodos formos – kūgiški, priaugę prie kaulų. Tik krokodilų jie yra alveolėse. Dantys keičiami naujais daug kartų.
Kitaip negu žinduolių ir paukščių, roplių kojos remia kūną iš šonų. Judant žeme pagrindinis vaidmuo tenka užpakalinėms kojoms, kurios yra stipresnės už priekines. Kai gyvūnas jomis stumiasi pirmyn, jo kūnas rangosi. Judėjimas įvairus: ropliai šliaužioja, bėgioja, šokinėja, laipioja, plaukioja. Kai kurių driežų pirštai turi iš apačios skersines plokšteles su mikroskopinio dydžio kibiais plaukeliais. Dėl to jie gali vikriai bėginėti stačiomis uolomis ir medžių kamienais.
Roplių kiaušiniai dideli, juose gausu trynio, išsivysto gyvybingi jaunikliai, sugebantys savarankiškai gyventi. Kiaušinių dangalas būna pergamentinis (driežų ir gyvačių) arba kietu kevalu (vėžlių ir krokodilų). Kiaušiniai vystosi dažniausiai užkasti į žemę. Kai kurie ropliai (dalis driežų ir gyvačių) – gyvagimdžiai.

Istorija

1919 m. liepos 23 d. Gamtos tyrimų stoties (GTS) surinktos medžiagos dienyne užfiksuotas pirmas įrašas apie sugautas žuvis išvykos į Raudondvarį metu. Tokie ir panašūs įrašai dienyne užfiksuoti iki 1933 m. To meto rinkiniuose – 38 žuvų rūšys (80 egz.). Buvo sukaupta 7 rūšys roplių (92 vienetai), 11 rūšių varliagyvių (keli šimtai vienetų). 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, prasidėjo intensyvaus darbo ir naujų pokyčių laikotarpis. Vykstant mainams tarp universiteto muziejaus ir analogiškų kitų šalių muziejų, buvo galimybė įsigyti naujų egzotinių faunos pavyzdžių. Žuvų rinkiniai ypač pasipildė ekspedicijų metu. 1931 metais, po ekspedicijos į Braziliją, muziejaus rinkiniai pasipildė egzotiškais varliagyviais ir ropliais. Bene pats įspūdingiausias eksponatas – beveik 6 metrų ilgio anakonda (Eunectes murinus) šiuo metu eksponuojama žuvų-roplių salėje.
1948 m., zoologijos muziejui persikėlus į naujas patalpas Laisvės al. 106, vienoje iš dviejų salių kartu su bestuburiais, ropliais, lyginamosios anatomijos pavyzdžiais buvo įrengta sistematinė žuvų ir roplių ekspozicija. Pirmoji ichtiologijos ir herpetologijos sektoriaus vadovė – Joana Puzinaitė – Gaižauskienė. Buvo vykdomas medžiagos kaupimas ekspozicijos ir saugyklų rinkinių pildymui. Didelė personalo kaita, muziejaus rekonstrukcija turėjo įtakos muziejinių darbų nuoseklumui ir eigai. Bendromis jėgomis buvo sprendžiamos problemos. Žuvų – roplių atskiros salės ekspozicijos projektą parengė skyriui vadovavęs A. Gurskas, o ekspoziciją įrengė herpetologas Evaldas Snieškus. Įrengta diorama „Ežero žuvys“, kur mokslinis – informacinis turinys derinamas su patraukliu eksponavimo būdu, atskleidžiamas ryšys su gamtine aplinka. Devintasis dešimtmetis muziejaus gyvavimo istorijoje buvo turtingiausias ekspedicijomis. 1987 m. iš Magadano pargabentos 3 rūšių lašišos, jūrų vilkas, kreivaburnis, plaukadantis, plokščiagalvis raguotis ir kitos įspūdingos išvaizdos ir pavadinimų žuvys . 1989 m. iš Atlanto vandenyno parvežta ryklių ir rajų kolekcija ( baltapelekis, tamsiapelekis, tigrinis, katininis rykliai, elektrinė, jaučianosė, aštriauodegė rajos). 1991 m. iš Karibų jūros į muziejų atkeliavo ryklys – auklė, kūjaryklis, spygliuotasis, Kubos naktinis rykliai. Muziejuje susikaupė nemažai naujų žuvų rinkinių, atsirado daug naujų rūšių, kurių iki to laiko muziejuje nebuvo. Apibūdinta dešimtys egzotinių žuvų rūšių.
Plečiantis muziejui, keitėsi jo struktūra, atsirado naujos veiklos sritys. 1995 m. žuvų – roplių skyrius reorganizuotas į žuvų ir varliagyvių – roplių skyrius (2006 m. skyriai sujungti į bendrą žuvų-roplių skyrių). Skyriaus tikslas ir toliau liko beveik nepakitęs – rinkinių pildymas, apibūdinimas, aprašymas, sisteminimas, inventorizavimas ir saugojimas, derinant su mokslinės informacijos kaupimu, muziejaus populiarizacija, švietėjišku darbu.

Skyriaus veikla

Žuvų-roplių skyriuje kaupiami ir saugomi Lietuvos ir viso pasaulio žuvų preparatai. Svarbiausias skyriaus prioritetas – rinkinio pildymas. Stengiamės rinkti eksponatus iš vandens telkinių, kuriuose dar nežvejojome. Sugaunamų žuvų kiekį ribojame, paimdami tik kelis vienetus. Manau, toks pasirinkimas naudingas ir gamtai, ir muziejaus rinkiniams. Artimiausiuose planuose – pagal galimybes toliau rinkti ir kaupti eksponatus iš kuo įvairesnių Lietuvos vietų (ypač iš dar netirtų rajonų), bei tęsti tyrimus tose pačiose vietovėse, pateikti ir supažindinti muziejaus lankytojus su visomis Lietuvos žuvų rūšimis (rinkiniams trūksta, jau reta tapusios, RK 3(R) kategorija, žuvies – skersnukio). Naujos saugyklos užtikrina reikiamą eksponatų išdėstymą sistematine tvarka ir saugojimą, puikias darbo sąlygas. Ne mažiau svarbus dalyvavimas edukacinėje veikloje – skaitomos paskaitos ichtiologine tematika, pravedamos teminės ekskursijos, teikiamos konsultacijos, rašomos ir skelbiamos populiarios publikacijos spaudoje.

Rinkiniai

Ichtiologinis rinkinys >>
Herpetologinis rinkinys >>

Ekspozicija

Žuvų ekspozicija >>
Varliagyvių ir roplių ekspozicija >>

Straipsniai

„Žūklės“ žurnalo rubrikoje „Dosje“:
2011 m. – „Vandenynų domino“, „Amžina draugystė“, „Dėmėsio nuodinga“, „Baltašlakė pūsliažuvė“, Rytinis saldžialūpis“, „Paprastasis jautakis ešerys“, „Raštuotoji vienaragė“, „ Kašmyrinis rifešeris,“, „Tamsusis jūrų kareivis“, „Zebrinė sparnapelekė“, „Dygusis unguriapelekis šamas“.
2012 m. – „Baltapelekė kabuba“, „Trumpadyglė ežiažuvė“, „Invazinė rūšis – nuodėgulis“, „Paprastieji daugiapelekiai“, „Europinė paprastoji jūrinė lydeka“, „Arapaima“, „Paprastoji vėjažuvė“, „Jūrų velnias“, Dvidėmė lūpažuvė“, „Baltasis plačiakaktis“, „Melsvadėmė švilpukė“, „Karališkasis jūrų angelas“.
2013 m. – Melsvadėmis dygliauodegis“, „Dantytoji barzdotė“, „Nilinis ešerys“, „Forsterio garbanpelekė“, „Tamsioji papūgžuvė“, „Blyškioji vienuolžuvė“, „Šikšnosparnė“, „Didysis jūrinis ešerys“, „Juodasis marlinas“, „Žalčiagalvis“, „Misisipinė kaimanžuvė“, „Silkių karalius“.
2014 m. – „Afrikinis protopteras“, „Didžioji tigrinė tetra“, „Atlantinė skumbrė“, „Lipčius“, „Ciegorius“, „Europinis jūrų arkliukas“, „Paprastoji skraiduolė“, „Taitinė karpotoji klounžuvė“, „Dryžoji spjaudalė“, „Paprastoji mėnulžuvė“.

Personalas

Vedėja Natalija Avyžienė
Tel. 8*37 20 38 30
natavy07@gmail.com

Ichtiologiniai eksponatai  LIMIS sistemoje >>>

LIMIS_logo

Herpetologiniai eksponatai  LIMIS sistemoje >>>

LIMIS_logo