– Išvaizda, skiriamieji bruožai
Galva, kaklas, galūnės ir uodega beveik juodos, gausiai išmargintos geltonais taškais. Šarvas alyvinės spalvos arba rudas, juodas, iki 25 cm ilgio. Nuo įvežamų kitų vandenyje gyvenančių rūšių skiriasi geltonai taškuotomis kūno dalimis ir kojų pirštais su aštriais nagais, sujungtais plaukiojamąja plėve.
– Dydis
Užauga iki 18–25 cm. Patelės stambesnės už patinus.
– Mityba
Vandenyje minta vabzdžiais, jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, mažomis varlėmis, negyvomis žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Vandens telkinyje atlieka sanitarų vaidmenį. Sausumoje ėda įvairius bestuburius, kuriuos sugauna pakrantėse.
– Buveinė
Gyvena saulės gerai įšildomuose nedideliuose, sekliuose, uždumblėjusiuose ežeruose, kūdrose, pelkėse, senvagėse, durpynų duobėse.
– Paplitimas
Baliniai vėžliai paplitę Pietų ir Vidurio Europoje, Vakarų Azijoje ir Šiaurės Vakare Afrikoje. Šiaurinė arealo riba eina per Latvija ir vidurine Baltarusijos dalimi.
Lietuvoje rūšis paplitusi netolygiai, daugiausia pietinėje dalyje: Alytaus, Varėnos, Lazdijų, Marijampolės, Prienų rajonuose. Didžiausios jų populiacijos – Lazdijų rajone.
– Tai įdomu
• Žiemą vėžliai užsirausia vandens telkinių dumble. Pavasarį, išlipę ant kupstų, šildosi saulėje. Gerai plaukioja ir nardo, ilgai išbūna po vandeniu.
• Balinių vėžlių gyvenimo trukmė siekia 50–100 metų. Kadangi vėžliai lėtai auga, subręsta ir veistis pradeda būdami 6–8 metų.
• Pavasarį vėžliai poruojasi. Sudėjusi kiaušinius į saulės įšildomą smėlėtą ar priesmėlio dirvą, patelė dėtį užrausia ir grįžta į vandens telkinį. Per 2–3 mėn. išsivysto vėžliukai. Dažniausiai rugsėjį išsiritę jaunikliai lieka žiemoti žemėje. Į paviršių išlenda tik kitų metų pavasarį ir skuba į artimiausią vandens telkinį slėptis ir maitintis. Drėgnos ir šaltos žiemos Lietuvoje dažnai jaunikliams būna pražūtingos. Neretai lizdus išplėšia lapės, usūriniai šunys, kanadinės audinės.
– Išvaizda, skiriamieji bruožai
– Dydis
– Mityba
– Buveinė
– Paplitimas
– Tai įdomu
