Naujiena

Europos muziejų naktis. Žmogus ir gamta – neišskiriama visuma

2022 05 12

Gamta žmogui – gyvenamoji aplinka, vienintelis materialinių ir dvasinių išteklių šaltinis. Žmonės gyvūnus savo reikmėms naudoja jau tūkstantmečius – manoma, kad šunys buvo prijaukinti prieš 15, ožkos – prieš 12, kiaulės, avys – prieš 11, galvijai, katės – prieš 10, vištos – prieš 8, arkliai – prieš 3,5 tūkst. metų. Gyvūnų prijaukinimas, gyvulininkystės atsiradimas buvo didžiulis civilizacijos šuolis. Gyvuliai leido žmonėms maistu apsirūpinti ištisus metus visose geografinėse ir klimato zonose: nuo dykumų iki šiaurės tundrų. Neatsitiktinai pirmieji žmonijos istorijoje archeologų rasti miestai datuojami tuo pačiu laikotarpiu kaip ir gyvūnų prijaukinimas – prieš 9–10 tūkst. m.

Tai tik nedidelė dalis iš 1 371 428 pasaulyje žinomų ir aprašytų gyvūnų rūšių (Tarptautinė raudonoji knyga, 2014). Remiantis mokslinių tyrimų ir statistinių planavimų duomenimis, pasaulyje egzistuoja apie  7,77 mln. rūšių, iš kurių tik apie 12% yra aprašytos. Biologinė įvairovė džiugina, tačiau yra ir blogoji žinia – pasaulyje milijonui rūšių gresia išnykimas. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos duomenimis, iš 15 060 įvertintų Europos rūšių 1677 iškilęs išnykimo pavojus. Nuo 2015 m. Europoje išnyko 36 augalų ir gyvūnų rūšys. Pagrindinės biologinės įvairovės nykimo priežastys – žemės ir jūros naudojimo pokyčiai, gamtos išteklių gavyba, klimato kaita, tarša ir svetimų rūšių invazija. Mokslininkai dabartinę situaciją įvardija kaip masinį rūšių nykimą. Toks reiškinys vyko prieš 65 mln. metų, kai išnyko dinozaurai.

Biologinė įvairovė svarbi žmonijai. Jos dėka vyksta daug svarbių gamtos procesų, nuo jos priklauso klimato reguliavimas, vandens švarumas, dirvožemio formavimasis, bioįvairovė teikia daug produktų, žaliavų, paslaugų, padedančių žmonėms išgyventi. Dalis biologinės įvairovės funkcijų ir vertybių nėra pakankamai ištirtos ar žinomos, todėl biologinę įvairovę turime išsaugoti ateities kartoms. Daugelis išsivysčiusių šalių turi nacionalines raudonąsias knygas. Tai juridiniai valstybės dokumentai, kuriuose moksliniai aprašai apie rūšies būklę ir apsaugos būdus. Lietuvoje specialus retų ir nykstančių rūšių sąrašas registruotas 1962 m. (176 rūšių sąrašas). 1981 m. – pirmoji Lietuvos raudonoji knyga (41 gyvūnų, 30 augalų rūšių), 1992 m. – antroji (501 augalų ir gyvūnų rūšis), 2007 m. – trečioji raudonoji knyga (767 saugomos rūšys), 2021 m. – išleistas naujas Lietuvos raudonosios knygos leidimas – ketvirtoji raudonoji knyga.

Biologinės įvairovės išsaugojimas – tai rūpinimasis gyvūnų gerove ir jų gyvenamosios aplinkos apsauga. Per pastaruosius dešimtmečius atsirado biologinę įvairovę išsaugoti siekiančių pasaulinių ir regioninių iniciatyvų. Viena tokių iniciatyvų – Baltijos aštriašnipių eršketų (Acipenser oxyrinchus Mitchill, 1815)  populiacijos atkūrimas Lietuvoje. Aštriašnipiai eršketai prieš 4 – 5 tūkst. metų, atsitraukus paskutiniajam apledėjimui ir sušilus klimatui, atklydo nuo Šiaurės Amerikos rytinio pakraščio ir įsikūrė Baltijoje ir aplinkinėse upėse. Tai įspūdingo dydžio ir ypatingo gyvenimo būdo žuvys. Toli plaukiančios neršti ir maitintis ilgaamžės žuvys išauga iki 4 metrų ilgio, sveria iki 400 kilogramų. Ilgas kūnas, tiesi pilvinė dalis, iškili nugara. Išilgai kūno odoje 5 kaulinių skydelių eilės, prieš žiotis 4 ūseliai. Žandų aparatas dėl hiostilijos gali būti toli iškišamas į apačią. Subrendusios žuvys be dantų. Kūno sandaroje daug senovinių bruožų – ilgas rostrumas, galvos šonuose pora švirkštų, heterocerkinis uodegos pelekas, horizontalūs poriniai pelekai. Smulkūs rombiniai žvynai yra tik ant pariesto į viršų uodegos galo. Kaukolė apsaugota kauliniu šarvu. Gyvena jūrų, vandenynų seklesnėse vietose netoli kranto ir didesnėse upėse. Pavasarį plaukia neršti į upes. Jaunos žuvys upėse gyvena 2–6 metus, tada išplaukia į jūrą. Patinėliai lytiškai subręsta 12–14 metų amžiaus, patelės – 14–17 metų, neršia tik kartą per 3–4 metus. Neršia upių aukštupiuose ant žvirgždėto dugno, kai vandens temperatūra 12–15℃.

 Nuo senovės laikų aštriašnipiai eršketai buvo svarbus žvejybos ir verslo objektas. Tai buvo pagrindinis veiksnys, kuris lėmė visų eršketų rūšių populiacijų sumažėjimą. Kitos priežastys: upių hidrologiniai ir hidrodinaminiai režimo pokyčiai, didelis upių užteršimas, antropogeninė aplinkos tarša, svetimžemių (eršketų) rūšių poveikis, klimato kaita ir su tuo susiję pokyčiai vandens ekosistemose.

Prieš išnykimą Baltijos aštriašnipiai eršketai gyveno Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos upių, įtekančių į Baltijos jūrą, baseinuose. Tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodydavo žinios apie žuvis milžines su įspūdingų laimikių nuotraukomis. 1929 m. Nemune ties Kačergine tinklais sužvejotas 84 kilogramų ir daugiau nei 2 metrų ilgio eršketas. „Pakrovė eršketą vežiman, o uodega vis vilkosi pažeme“ – iškalbingas paliudijimas. Už nekasdienį laimikį vienas Kauno restoranas sumokėjo 500 litų.

1960 m. rugsėjo 26 d. jūroje 13 km nuo Nidos velkatinkliu sugautas 2,10 metrų ilgio 82 kilogramus sveriantis eršketo patinas.

Tais pačiais metais sugauto antrojo eršketo ilgis siekė 1,20 metrus. Abu eršketai saugomi ir eksponuojami Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Paskutinis Baltijos eršketas sužvejotas prie Vakarų Estijos salyno salų. Jo ilgis – 2,90 metrų, svoris – 136 kilogramai. Tai didžiausia mokslininkams žinoma Baltijoje sužvejota žuvis, mokslo istorijoje pakrikštyta Saremo salos – Marija – vardu. Apie šį įvykį net sukurtas filmas – „Žuvų motinos mirtis“. Žuvies iškamšą galima pamatyti Talino gamtos muziejuje.

Eršketų gelbėjimo pradžia – 1994 metai, kai Vokietijoje Rostoke įsikūrė eršketų gelbėjimo draugija ir kilo eršketų išsaugojimo sąjūdis. Tikslas –  susigrąžinti eršketus! 2004 m. pirmieji iš Kanados kilusių aštriašnipių eršketų palikuonys išleisti Oderio intakuose. 2005–2006 m. įgyvendinti Lenkijos ir Vokietijos eršketų atkūrimo projektai. 2010 m. pradėti Lietuvos aštriašnipių eršketų bandos atkūrimo darbai. 2011 m. į Šventosios upę pirmąkart paleista 30 jauniklių. Šiuo metu bendras išleistų eršketukų kiekis apie 230 tūkst. Į laisvę paleidžiami eršketai sužymimi elektroniniais radijo sekimo žymekliais, suteikiančiais daug informacijos apie žuvų mirtingumą, migracijos intensyvumą, greitį, trukmę. Sudėtingas eršketų gyvenimo ciklas, ilgas gyvenimo laikotarpis, vėlyvas brendimas apsunkina eršketų atkūrimą. Kadangi eršketai priskiriami saugomoms rūšims, jų populiacijos Baltijos jūroje atkūrimui skiriamas ypatingas prie Baltijos jūros esančių valstybių dėmesys. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo klausimais bendradarbiauja su Vokietija, Lenkija ir kitomis valstybėmis. Lietuva tapo antrąja šalimi, kurioje buvo patvirtinta nacionalinė aštriašnipio eršketo išteklių atkūrimo programa. Siekiant išsaugoti aštriašnipių eršketų išteklius nepakanka vien nuolatinio vandens telkinių įžuvinimo, būtinas visuomenės ir žvejų suinteresuotumas atkurti šių žuvų išteklius. Sugavus aštriašnipį eršketą, žvejai raginami apie tai pranešti Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriui. Sugautą žuvį, nesvarbu kokio dydžio, būtina paleisti atgal į vandens telkinį. Pastaruoju metu vienas iš svarbesnių dokumentų, atkuriant eršketus nacionaliniu lygmeniu yra „Aštriašnipių eršketų populiacijos Lietuvoje atkūrimo programa 2021-2025 m.“. Tikime, kad tai bus dar viena sėkmės istorija, siekiant išsaugoti nykstančias rūšis.