Naujiena

Triragis mėšlavabalis Lietuvos pajūryje – maloni egzotika ar dar vienas klimato kaitos pranašas

2020 02 28

Neįprastai švelni šių metų žiema nepaliauja stebinti staigmenomis. Jau gal spėjome apsiprasti su sausyje pražydusiomis snieguolėmis, tačiau kad pamatysime įspūdingos išvaizdos vabalus ropinėjančius Lietuvos pajūryje būtų buvę  naivu net susapnuoti. Todėl gamtininko Pauliaus Rupšo pastebėti egzotiškieji triragiai mėšlavabaliai (Typhaeus typhoeus L.), tingiai ropojantys Kuršių Nerijos paplūdimio smėliu, buvo tikra sensacija Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus entomologams. Nedelsiant buvo surengta ekspediciją šiai sensacijai patvirtinti. Vis tik tai nauja rūšis Lietuvos faunai, ir  labiausiai į šiaurę nutolusi jos aptikimo vieta rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Rūšis buvo žinoma pietinėje ir vidurio Europoje, o šiauriausios populiacijos - pietinėje Švedijoje, šiaurinėje Lenkijoje bei Kaliningrado srityje. Visame areale paplitusi lokaliai, daugelyje šalių yra laikoma nykstančia rūšimi ir yra oficialiai saugoma.

Triragio mėšlavabalio patinas. G.Steiblio nuotr.

Triragio mėšlavabalio patelė. G.Steiblio nuotr.

Triragis mėšlavabalis – labai įdomus ne tik savo išvaizda, bet yra savito gyvenimo ciklo ir  siauros mitybinės specializacijos vabalas. Šių mėšlavabalių patinai priešnugarėlėje turi tris it durklus į priekį nukreiptus aštrius ragus, naudojamus konkurencinėje kovoje su varžovais. Ne atsitiktinai Karlas Linėjus (Carl von Linne) aprašęs šią vabalų rūšį suteikė jam mitologinio milžino siaubūno – Tyfono [Τυφῶν]vardą. Tačiau, kad ir kaip grėsmingai beatrodytų, pavojaus kitiems gyvūnams, tame tarpe ir žmonėms, jis nekelia. Įdomu tai, kad jie būna aktyvūs ne vasarą, o šaltuoju metų laiku: rudenį, pavasarį ar net žiemą, jei ji pasitaiko švelni ir besniegė. Susiporavę šie vabalai paskęsta rūpesčiuose dėl palikuonių. Smėlingame grunte patelės rausia iki pusantro metro gylio urvelį ir iš jo atsišakojančių apie 15 šoninių kamerėlių (celių). Tuo tarpu patinėliai rūpinasi maistu būsimoms lervutėms. Jie suritena prie urvelio angos mažus gyvūnų, dažniausiai laukinių triušių, kiškių, stirnų, avių ekskrementų gurvuolėlius. Po to juos  po vieną sustumdo į urvelį, kur patelė juos priima ir rūpestingai sukamšo į celes, prieš tai į jas padėjusi po kiaušinėlį. Šių mėšlavabalių palikuonys užauga per vasarą ir jau rudenį išropoję į žemės paviršių būna pasiruošę gyvenimo ciklą kartoti iš naujo.

Triragio mėšlavabalio patinas. K.Martinaičio nuotr.

Džiūgauti ar nerimauti, kad šie mėšlavabaliai pasirodė mūsų šalyje? Be abejonės, mums gamtininkams, malonu žinoti, kad mūsų fauna pasipildė dar viena išskirtine rūšimi. Nors išlieka tikimybė, kad šie mėšlavabaliai jau nuo seno pas mus gyvena, tik mes jų nepastebėjome. O gal tokia besniegė ir šilta žiema, kaip ši,  juos paskatino keliauti į šiaurę ir dairytis naujų tinkamų buveinių?  Gal tai tik sutapimas, o gal dar vienas besikeičiančio klimato ženklas?