Naujiena

Vėžys atsiskyrėlis

2021 09 14

Vėžys atsiskyrėlis (Pagurus bernhardus)jūrinis vėžiagyvis, priklausantis dešimtkojų vėžių būriui. Jis gyvena Europos pakrantėse. Vėžio lervos – mėgstamas žuvų maistas, todėl brandaus amžiaus sulaukia labai mažai individų.

Būdinga vėžių atsiskyrėlių savybė  – suaugę savo suminkštėjusį pilvelį slepia pilvakojų moliuskų kriauklėje, kurią, kaip „namą“, nešiojasi kartu su savimi. Augdami  ir nerdamiesi, jie keičia senąją kriauklę didesne, patogesne. Pajutęs priešą, vėžys visas sulenda į moliusko kriauklę ir uždaro jos angą žnyplėmis. Pavojingiausias vėžio atsiskyrėlio gyvenimo momentas – kraustymasis į naują „būstą“. Tuomet jo minkštas kūnas visiškai neapsaugotas ir gali tapti lengvu galvakojo moliusko, aštuonkojo, kalmaro grobiu.

Neretai vėžiai atsiskyrėliai gyvena simbiozėje su aktinijomis, kurios savo dilgiosiomis ląstelėmis apsaugo šeimininką nuo grėsmių, jų maisto likučiais vėžys atsiskyrėlis gali maitintis. Pačiai aktinijai toks sugyvenimas irgi naudingas – lengviau rasti maisto. Be to, trečiuoju vėžio sugyventiniu gali būti daugiašerė kirmėlė, kurios jis neliečia, tačiau noriai ryja kitas.

Šį vėžį atsiskyrėlį muziejaus darbuotoja Audronė Kleišmantienė birželio mėnesį stebėjo Atlanto vandenyne, Azorų salynui priklausančioje Florešo salos pakrantėje.

Audronės Kleišmantienės nuotrauka.