Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus teriologai, bendradarbiaudami su Jungtinės Karalystės tyrėja Jennifer MacIsaac, atliko miegapelių stebėjimus. Jennifer MacIsaac atvyko į Lietuvą siekdama gauti duomenų apie čia aptinkamas miškines miegapeles. Tyrėja kreipėsi į muziejaus teriologus – vienus iš nedaugelio zoologų Lietuvoje, kurie aktyviai stebi miškinių miegapelių populiacijas.

Vykdomo tyrimo metu miegapelių radavietėse pakabinamos kameros ir detektoriai, kurie įrašo miegapelių skleidžiamus garsus. Gauti duomenys bus naudojami kuriant miegapelių stebėjimui skirtą interaktyvią sistemą. Jennifer MacIsaac kuriamos technologijos veikimo principą galima lyginti su veido atpažinimo sistemomis, įdiegtomis išmaniuose įrenginiuose. Technologija padės sumažinti žmogiškųjų resursų poreikį atliekant miegapelių stebėjimus, padidinti stebimų teritorijų plotus ir apsaugoti aptiktas miegapelių populiacijas.

Siekiant nufilmuoti miegapeles ir įrašyti jų skleidžiamus garsus, buvo sumontuotos laikinos šėryklos, greta jų pakabintos kameros ir detektoriai.

Tyrimus, kurių metu naudojamos kameros ir detektoriai, planuojama pratęsti pabudus miegapelėms. Šiuo metu miegapelės užmiega žiemos miegu, kuris tęsis iki gegužės mėnesio.

Lietuvoje yra aptinkamos keturios miegapelių rūšys. Viena iš jų – lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius) – paplitusi beveik visoje Lietuvoje. Gyvena mišriuose ir lapuočių miškuose su ąžuolais ir lazdynų traku. Neaptinkama tik pušynuose ir eglynuose. Lazdyninė miegapelė – geriausiai ištirta miegapelių rūšis Lietuvoje.

Didžioji miegapelė (Glis glis) aptinkama brandžiuose miškuose su senais ąžuolais ir tankiu lazdynų traku. Didžioji miegapelė – reta, nykstanti rūšis Lietuvoje. Šiuo metu didžiosios miegapelės aptinkamos dešimtyje Lietuvos vietų.

Didžioji miegapelė (Glis glis).

Iki 2022 metų Lietuvoje buvo žinomos dvi miškinių miegapelių (Dryomys nitedula) populiacijos, kurios buvo aptiktos Šakių miškų urėdijoje, Šilagirio girininkijoje. 1985 m. gegužės mėnesį paukščiams skirtuose inkiluose buvo aptiktos dvi šios rūšies miegapelės. Po penkerių metų inkile Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas rado patelę su jaunikliais. 2001 metais užfiksuota dar viena miškinės miegapelės radimvietė Lietuvoje. Miegapelė buvo aptikta Kaišiadorių rajone, Pravieniškių miškų masyve iškeltame naminės pelėdos inkile. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojai 2001 m. balandžio 26 d. ten aptiko negyvą miškinę miegapelę. Šiuo metu miškinės miegapelės aptinkamos tik Pravieniškių miškų masyve. Ši Pravieniškių miškų masyvo vieta pasižymi didele biotopų įvairove, kurioje vyrauja pusamžiai ir brandūs mišrūs lapuočių ir eglių medynai su gausiu traku ir pomiškiu.

Miškinės miegapelės muziejaus darbuotojų iškeltame inkile.

Ąžuolinė miegapelė (Eliomys quercinus) mūsų šalyje laikoma išnykusia rūšimi. Lietuvoje žinoma vienintelė šios rūšies radimvietė yra Varėnos raj., Perlojos girininkijoje. 1957 – 1959 m. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas paukščiams iškeltuose inkiluose keturis kartus aptiko šios rūšies miegapeles. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus teriologai nuo 2014 metų iki šių dienų vykdo ąžuolinės miegapelės paieškas. Aktyviai tiriama, ar šios rūšies populiacija yra išlikusi.

Sėkmingi miegapelių stebėjimai muziejaus darbuotojų vykdomi ne vieną dešimtmetį – net trys iš penkių Lietuvoje aptiktų miegapelių rūšių buvo rastos Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojų.

Vaizdo įraše užfiksuotos miškinės miegapelės. Siekiant nufilmuoti miegapeles ir įrašyti jų skleidžiamus garsus, buvo sumontuotos laikinos šėryklos.

not a terminal