Keičiantis aplinkos temperatūrai ir dienos ilgumui, vėstant orams, dalis gyvūnų migruoja, ieškodami šiltesnių, nuošalesnių, saugių vietų žiemojimui. Tai gali būti išvartos, medžių šaknys ir kelmai, gilūs graužikų ir kurmių urveliai, šakų ar komposto krūvos. Lietuvoje gyvenantys trylikos rūšių varliagyviai ir aštuonių rūšių ropliai, per vasarą sukaupę riebalų atsargas, pasilieka netoli savo buveinių. Kadangi varliagyviai ir ropliai yra ektoterminiai (šaltakraujai) gyvūnai, jų kūno temperatūra tokia pati kaip aplinkos. Rudenį, norėdami pasimėgauti paskutiniais šiltais saulės spinduliais, jie šliaužia į atviras įšildytas vietas. Dažnai tai miško keliukai ir asfaltuoti keliai, kur eismas gana intensyvus. Saulės vonias ypatingai mėgsta Lietuvos miškuose gyvenanti vienintelė nuodinga gyvatė – angis ir geltonskruostis žaltys. Angį iš karto atpažinsite iš būdingo nepertraukiamo zigzago nugaroje ir iš trikampės galvos formos, žaltys galvos šonuose turi dvi gelsvas ar oranžines dėmes. Noras pasišildyti ir saugiai peršliaužti kelią jiems tampa ypatingu išbandymu ir gali baigtis tragiškai – žūtimi po automobilių ratais. Todėl rugsėjo-spalio mėnesiais, vykstant migracijai, galime vairuoti atidžiau, neskubėti, važiuoti lėčiau, kad, pastebėję gyvatę, suspėtume pristabdyti ir roplys galėtų saugiai pasišalinti. Mūsų atidumas keliuose sumažintų žūties grėsmę, daugiau gyvūnų išliktų, Lietuvos gamta taptų turtingesnė.
