Plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje – nuo pietinės Kanados iki vidurio Panamos, išskyrus kai kuriuos Uolinių kalnų regionus. Paprastieji meškėnai (Procyon lotor) nevengia žmonių, lengvai prisitaiko prie naujų gyvenamųjų vietų, todėl dalyje Europos šalių išplito kaip invazinė rūšis.
Šie gyvūnai – visaėdžiai. Jie dažniausiai apsigyvena netoli upių ežerų, pelkių, kur maitinasi vandenyje sugautu grobiu. Meškėnai pasižymi išskirtine savybe – prieš ėsdami, dažnai maistą nuplauna. Su šiuo gyvūnų įpročiu siejamas ir jų lotyniškas pavadinimas – lotor reiškia „plaunantis“. Šio veiksmo priežastys iki šiol nėra visiškai žinomos.
Paprastieji meškėnai daugiausiai aktyvūs naktį, tačiau kartais maisto ieško ir dienos metu. Maistą aptikti padeda puiki uoslė. Maitinasi grobį laikydami abiem priekinėmis letenomis.
Šie gyvūnai įprastai gyvena pavieniui. Didesnes grupes sudaro tik patelė su jaunikliais. Kartu šeima praleidžia kelis mėnesius – dauguma jauniklių atšiauresnio klimato zonose primą žiemą praleidžia drauge su motina, o pavasarį atsiskiria. Šiauriniuose regionuose gyvenantys meškėnai užsiaugina storą riebalų sluoksnį ir šaltąjį sezoną praleidžia guolyje, kartais miega žiemos miegu. Pietuose paplitę šios rūšies atstovai veiklūs visus metus. Šiuose regionuose jaunikliai visiškai atsiskiria rudenį.
Pastaraisiais metais žvėreliai pradėti pastebėti ir Lietuvoje – daugiausia – Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje. Prie meškėnų paplitimo Europoje prisidėjo žmogus – manoma, kad į gamtinę aplinką gyvūnai pateko paleisti, pabėgę iš nelaisvės.
Šią invazinę rūšį įsivežti į Lietuvą, veisti ir laikyti griežtai draudžiama.
