Lietuvoje miškai yra nuolat prižiūrimi – vykdomi sanitariniai kirtimai, šalinami sausuoliai. Nudžiūvę medžiai miške dažniausiai laikomi miškui pavojingais kenkėjų židiniais. Deja, ne visi žino apie negyvos medienos vaidmenį miško ekosistemoje. Negyva mediena – būtina sąlyga daugelio vabzdžių rūšių išlikimui, o vabzdžiai yra svarbi mitybinės grandinės dalis. Nuo jų gausos ir įvairovės priklauso kitų gyvūnų gerovė.
Negyva mediena yra svarbi ekosistemos dalis. Apie 40 proc. visų miške aptinkamų organizmų yra priklausomi nuo trūnijančių medžių. Tokia mediena yra būtina apytiksliai 1000 Lietuvoje gyvenančių vabzdžių rūšių. Dėl miškų sanitarinės būklės gerėjimo ir intensyvaus ūkininkavimo miškuose, realus pavojus iškilęs daugeliui su trūnijančia mediena susijusių vabzdžių. Dalis šių vabzdžių yra nyksiantys arba jau išnykę. Didžiausias pavojus šiuo metu yra kilęs saproksiliniams vabzdžiams, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo negyvos medienos. Dvi saproksilinės vabalų rūšys – didysis ąžuolinis ūsuotis (Cerambyx cerdo) ir paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus) – jau išbrauktos iš Lietuvos raudonosios knygos. Jos laikomos išnykusiomis.
Trūnijanti mediena yra neatsiejama nuo sveiko miško ir biologinės įvairovės – ji būtina kai kurių rūšių išlikimui. Pasak Šveicarijos federalinio tyrimų instituto mokslininkų Beat Wermelinger ir Peter Duelli, intensyvi miškininkystė ir negyvų medžių išsaugojimas nėra nesuderinami. Siekiant išsaugoti didelę saproksilinių vabzdžių ir kitų organizmų, susijusių su negyva mediena, įvairovę, medienos gavybai gali būti naudojami tik geriausios kokybės medžiai, o seni ir nekokybiški – paliekami. Tam, kad miškas būtų gražus ir sveikas jis neturi būti visiškai „švarus“. Kiekvienam miškui reikia ir sergančių, ir negyvų medžių.