Didėjantis žmonių skaičius, besivystanti pramonė, žemės ūkis daro vis didesnę įtaką gamtai. Klimato kaita, miškų kirtimas, įvairių cheminių medžiagų patekimas į aplinką, žemės ūkiui naudojamų plotų didinimas sudaro nepalankias sąlygas atskiroms gyvūnų rūšims. Jų populiacijos mažėja, kai kurios rūšys nyksta arba jau išnyko. Daugelio rūšių išlikimas priklauso nuo mūsų visų.
Tarptautinė raudonoji knyga, pirmą kartą sudaryta 1963 m., yra Pasaulinė gamtos organizacijos administruojamas rūšių sąrašas, kuriame pateikiama informacija apie kiekvienos iš jų populiaciją ir išlikimui kylančias grėsmes. 1981 metais išleista pirmoji Lietuvos raudonoji knyga. 2019 metais Lietuvos raudonosios knygos komisija parengė naują Lietuvos raudonosios knygos rūšių sąrašą. „Raudonoji knyga – tai mūsų kaltės simbolis. Žmogus privalo prisiimti atsakomybę, ką yra padaręs kitoms rūšims. Todėl Raudonoji knyga yra kiekvieno sąmoningo žmogaus atmintinė, ką galime prarasti ir ką turime saugoti“ – 2021 m. vykusio Lietuvos Raudonosios knygos pristatymo metu sakė Aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Lietuvos raudonosios knygos nykstančių rūšių sąraše netrūksta ir bestuburių gyvūnų. Tarp jų – plačiažnyplis vėžys ir ovalioji geldutė.
Plačiažnyplis vėžys (Astacu astacus). Tai vienintelė vietinių vėžių rūšis, apsigyvenusi Lietuvos vandenyse po ledynmečio ir „karaliavusi“ iki XIX a. pabaigos, kai iš Latvijos ir Baltarusijos buvo įvežti siauražnypliai vėžiai (Astacus leptodactylus). Lietuvoje plačiažnyplių vėžių buvo labai daug. Lietuviai juos gaudė, patys valgė ir kaimynams parduodavo ne kilogramais, o tonomis (iki 250 tonų kasmet).
Tai švaraus, skaidraus, prisotinto deguonimi, šalto vandens telkinio (upės arba ežero) gyventojai. Plačiažnypliai vėžiai mėgsta vandens telkinius, kurių gruntas kietas, gausu povandeninės augalijos. Jie kasa urvus, kuriuose slepiasi.
Tai dideli vėžiai – gali užaugti iki 15–18 cm ir sverti iki 300 g, bet dažniausiai sugaunami apie 10 cm. Šių vėžių kiautas lygus. Plačiažnyplių vėžių kūno paviršius tamsiai rudas, apačia rudai alyvinė. Žnyplės plačios, rudai raudona apačia. Gyvūno kūno spalva priklauso nuo to, kokiam vandens telkinyje gyvena. Suglaudus žnyples, tarp judamos ir nejudamos dalies lieka plyšys – tai vienas iš požymių, kaip greitai atskirti plačiažnyplį vėžį.
Plačiažnypliai vėžiai minta įvairiais bestuburiais, augalais ir detritu. Aktyvūs tik naktį ir maitinasi apie 4 valandas. Po to slepiasi iškastuose urvuose, po kelmais ar akmenimis.
Daugintis plačiažnypliai vėžiai pradeda 3–4 gyvenimo metais spalio–lapkričio mėnesiais, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių. Patelės išleidžia iki 400 (dažniausiai 100–200) ikrelių. Apvaisinti ikreliai priklijuojami prie pleopodų (pilvelio apačioje) ir patelė juos nešioja iki kitų metų birželio-liepos mėnesio. Iš ikrelių išsiritę vėžiukai dar pora savaičių laikosi prisitvirtinę prie motinos, kurios prieglobstį palieka išsinėrę pirmą kartą. Pirmaisiais metais vėžiukai neriasi dar 5 kartus. Suaugę vėžiai neriasi 1–2 kartus per metus (patinai du kartus, patelės – vieną). Iš vienos vados ikrelių iki lytinės brandos išgyvena tik kokie 2 vėžiai.
Nuo 2019 metų plačiažnyplis vėžys yra įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Kas atsitiko, kad kažkada taip plačiai ir gausiai paplitusi rūšis tapo reta ir saugoma ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje? Tam, kad būtų sužinotos priežastys, reikia grįžti į XIX a., kai amžiaus viduryje Italijoje, o po to ir kitose Europos šalyse (Lietuvoje 1890-1892 m.) pradėjo masiškai gaišti vėžiai. Kaltas vėžių maras, kurio sukėlėjas yra grybelis Aphanomyces astaci, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Šiaurės Amerikos vėžiai yra šio grybelio nešiotojai, jiems ligos šis grybelis nesukelia, o europiniai vėžiai jam labai jautrūs. Vėžiams augant, kiautas jiems darosi mažas, tada vėžiai neriasi. Vėžiui išsinėrus, jo kiautas kurį laiką būna minkštas, neinkrustuotas kalcio druskomis, tada vėžiai ir yra labiausiai pažeidžiami grybelio. Kokiu būdu XIX amžiuje grybelis pateko į Europą, nebuvo nustatyta (manoma, kad su senais naudotais žvejybiniais įrankiais, pirktais Amerikoje). XX a. pradėjus introdukuoti į Europą amerikinius vėžius Pacifastacus leniusculus , Orconectes limosus ir Procambarus clarkii, su jais pateko ligos užkratas. XIX a. pabaigoje prasiautęs vėžių maras reikšmingai sumažino plačiažnyplių vėžių populiacijas, bet jos laikui bėgant atsistatė. Pakartotinė vėžių maro epidemija, stebėta 1920 m. Sumažėjus plačiažnyplių vėžių, šalys pradėjo introdukuoti kitas vėžių rūšis. Viena iš jų yra siauražnypliai vėžiai, kurių arealas yra į rytus nuo plačiažnyplio vėžio (rytų Europos vandenys – Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinai). XIX a. pabaigoje siauražnypliai įvežti ir į Lietuvą. Manyta, kad siauražnyplis yra atsparus vėžių marui, bet tai nepasitvirtino. Pranašumų siauražnypliai turi daugiau už plačiažnyplius: mažiau jautrūs deguonies stygiui, ne tokie reiklūs vandens telkinio gruntui, yra vislesni. Plačiažnypliai vėžiai daugiau paplitę Rytų Lietuvoje. Daugiau ežeruose negu upėse. Apsigyvenę vandens telkinyje siauražnypliai vėžiai išstumia plačiažnyplius.
1960 m., norėdamos patenkinti vėžienos poreikius, Švedija ir Suomija iš vakarinių Šiaurės Amerikos pakrančių įsivežė žymėtąjį vėžį (Pacifastacus leniusculus). 1972 m. Lietuva, norėdama atkurti vėžių išteklius maro nusiaubtuose vandens telkiniuose, taip pat įsivežė žymėtąjį vėžį. Žymėtieji vėžiai maru neserga, bet yra šio užkrato nešiotojai. Aplinkai žymėtieji vėžiai irgi mažiau reiklūs, todėl, įsikūrę vandens telkiniuose, palaipsniui išstūmė plačiažnyplius. Šią rūšį lengva pažinti pagal baltą dėmę su mėlynu apvadu žnyplių pirštų sujungimo vietoje. Dabar žymėtieji vėžiai laikoma invazine rūšimi.
1890 m. vokietis Maxas von dem Borne‘as iš rytinės JAV pakrantės į Vokietijos vandenis (Oderį) paleido rainuotąjį vėžį (Orconectes limosus). Šie vėžiai yra nereiklūs aplinkos, kurioje gyvena, sąlygoms: pakenčia deguonies stygių, netrukdo ir uždumblėjęs gruntas. Labai vislūs, todėl sparčiai ėmė plisti ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. 1994 m. pirmą kartą aptikti vakarinėje Lietuvoje, 1998 m. – Šešupėje. Šių vėžių kiautas ir žnyplės su spygliais, o pilvelio viršus su skersiniais raudonais dryžiais. Ši rūšis labai sparčiai plinta Lietuvoje, išstumdama plačiažnyplį vėžį. Tai invazinė rūšis.
Vėžiais minta nemažai plėšrūnų: ūdros, ešeriai, vėgėlės, šamai, tačiau jie nesunaikina vėžių populiacijų, jas gali tik sumažinti. Pagrindinis plėšrūnas, galintis visiškai išnaikinti plačiažnyplius vėžius, yra ungurys. Unguriai vieninteliai sugeba sumedžioti vėžius jų slėptuvėse, todėl vandens telkinyje padaugėjus ungurių vėžiai gali būti net visai išnaikinti. Plačiažnyplių vėžių jaunikliais minta dauguma bentofaginių žuvų, laumžirgių lervos, vandens vabalai. Plačiažnyplių vėžių buveinėms žalos pridaro ir bebrai, užtvenkdami upelius.
Pavienės plačiažnyplio vėžio populiacijos yra visoje Lietuvoje, o daugiausiai jų yra šiaurės rytų Lietuvos vandens telkiniuose. Dalis jų yra uždaruose vandens telkiniuose, kur negali patekti invaziniai vėžiai, todėl būtinas žmonių sąmoningumas – neperkelinėti invazinių rūšių iš vieno vandens telkinio į kitą.
Plačiažnyplis vėžys Tarptautinėje raudonojoje knygoje yra pažeidžiamų rūšių sąraše.
Ovalioji geldutė (Unio crassus) į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta nuo 2003 m. Tai dvigeldis moliuskas, mėgstantis nedidelius švarius prisotintus deguonimi upelius su smėlėtu arba žvyringu dugnu, nepakenčia uždumblėjimo. Kriauklė ovalo formos, tvirtasienė, ruda, kartais beveik juoda, 5-7 cm ilgio, labai retai užauga iki 10 cm. Maitinasi filtruodamos vandenį. Moliusko lervos glochidijos kelias savaites vystosi gėlavandenių žuvų (ešerių, trispyglių dyglių, pūgžlių, raudžių, kūjagalvių, rainių ir šapalų) žiaunose, po to nukrenta ir pradeda savarankišką gyvenimą. Daugintis pradeda 3–4 metais, padeda kelis tūkstančius ikrelių. Ovalioji geldutė jautri vandens cheminės sudėties pokyčiams, ypač tam jautrios lervos. Ovaliosioms geldutėms kenkia upelių patvenkimas (prie to prisideda ir bebrai), vagų tiesinimas, žuvų išteklių mažėjimas. Paplitusi Europoje, išskyrus Britų salas, Iberijos pusiasalį, Italiją. Kažkada Europoje buvusi labai dažna, dabar įrašyta į Tarptautinę raudonosios knygos nykstančių rūšių sąrašą.
