Pievinės varlės – jau balose, nors dar tik kovo pabaiga ir orų prognozės nedžiugina – artimiausiomis dienomis numatomas sniegas ir minusinė temperatūra. Šios rūšies varlės, gamtos šauksmo vedinos, išsiruošė į senąsias neršto vietas.

Keliauja negausiai – tik pirmieji žvalgai, patinėliai, pasipuošę žydromis apykaklėmis. Netrukus prie jų prisijungs būriai gentainių ir prasidės kurkimo konkursai… Po jų pasirodys smailiasnukės varlės. Abi rūšys vadinamos rudosiomis varlėmis. Jų laukia sunkumai ne tik dėl nepalankių oro sąlygų, bet ir rimti pavojai, bei neįveikiamos kliūtys: magistralės, plentai, takai. Daug keliaujančių varlių žūsta įkritusios į stačiakraštes duobes, kitos tampa mangutų, lapių, ežių grobiu. Daug varliagyvių žūsta deginamose pievose. Tik dėl mūsų gerų norų ir darbų daugiau šių mažų gamtos sutvėrimų pasieks savo galutinį tikslą. Galime atidžiau vairuoti keliuose, kelkraščiuose paruošti apsaugines tvoreles, pernešti varles į kitą kelio pusę, pastatyti pralaidas, kurios užtikrina saugų praėjimą po keliu. Kuo daugiau išsaugotų varliagyvių, tuo daugiau naudos gamtai ir žmonėms. Varliagyviai  svarbi mitybinių grandinių dalis, jie naikina  kenksmingus kraujasiurbius bei įvairias ligas platinančius uodus, mašalus, sparvas, aklius, muses. Buožgalviai, maitindamiesi dumbliais, mažina vandens telkinių žydėjimą.

not a terminal