MUZIEJAUS VEIKLA

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus organizuoja bei koordinuoja paukščių žiedavimą Lietuvoje. Tam tikslui 1978 m. muziejuje įkurtas Lietuvos paukščių žiedavimo centras, kuris kaupia, tvarko, sistemina, skaitmenizuoja, saugo ir naudoja visų Lietuvoje sužieduotų paukščių žiedavimo ir aptikimo duomenis bei duomenis apie kitose valstybėse žieduotus ir Lietuvoje aptiktus paukščius. Duomenimis keičiamasi su kitų valstybių paukščių žiedavimo centrais.

Paukščius moksliniais tikslais pirmasis pasaulyje pradėjo žieduoti Hansas Kristijanas Kornelijus Mortensenas Danijoje. Jis pirmasis 1899 m. aliumininiais žiedus su juose įrašytu adresu ir žiedo eilės numeriu pradėjo žieduoti varnėnus. Norėta sužinoti, kur paukščiai išskrenda rudenį. Greitai paaiškėjo, kad žiedavimu galima atskleisti ir daugybę kitų paukščių gyvenimo paslapčių. Todėl šis palyginus nesudėtingas ir nebrangus paukščių tyrimo metodas išpopuliarėjo. Neilgai trukus paukščiai pradėti žieduoti ir kitose pasaulio valstybėse.

Lietuvoje sistemingas paukščių žiedavimas pradėtas Lietuvos Universiteto (nuo 1930 m. birželio 8 d. – Vytauto Didžiojo Universitetas) Kaune prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Pradžioje lietuviškų žiedų nebuvo, todėl buvo naudoti vokiški Vogelwarte Rossitten ornitologinės stoties (tai pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis įkurta nuošaliame Prūsijos žvejų kaimelyje Rasytėje Kuršių nerijoje; tas kraštas tuomet priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai) žiedai, kuriuos prof. T. Ivanauskui atsiųsdavo iš Rasytės ornitologinės stoties.

Pirmieji savi lietuviški žiedai pradėti naudoti 1931 m., nors po to dar keletą metų naudoti ir vokiški Vogelwarte Rossitten žiedai, nes lietuviškų stigo. Pirmieji lietuviški žiedai buvo su įrašu UNIVERSITÉ LITHUANIE arba UNIVERSITÉ KAUNAS LITHUANIE, buvo šešių dydžių. Nuo 1952 m. Maskvos paukščių žiedavimo centro reikalavimu naudoti ir tuometinės Sovietų Sąjungos žiedai su įrašu „MOSKWA“ („rusiški“), nes iš Maskvos buvo reikalavimas atsisakyti lietuviškų žiedų ir naudoti vien tik Maskvos žiedus. Nepaisant to ir toliau nemažai paukščių buvo žieduojami lietuviškais žiedais. Paskutinis „rusiškas“ žiedas Lietuvoje panaudotas 1983 m. Dabar Lietuvoje naudojami 25 skirtingų dydžių, formų, tipų žiedai.

Paukščiai žieduojami daugelyje pasaulio valstybių visuose žemynuose. Migruodami jie nepripažįsta valstybinių sienų, todėl bet kurioje valstybėje paženklinti sparnuočiai aptinkami dešimtyse kitų valstybių. Lietuvoje žieduoti paukščiai aptinkami visose Europos, daugelyje Afrikos ir kai kuriose Azijos valstybėse, o tose valstybėse žieduoti aptinkami Lietuvoje. Aptikus negyvą bet kokios valstybės žiedu paženklintą paukštį, rekomenduojama nuo jo kojos žiedą nuimti, ištiesinti į plokštelę ir kartu su pranešimu apie jo aptikimą išsiųsti šalies, kurioje paukštis buvo aptiktas, žiedavimo centrui.

Bet kuriame laukinio paukščio žiedavimui skirtame žiede niekada nebūna įrašyta nei paukščio žiedavimo vieta, nei žiedavimo data. Tokio žiedo įraše yra žiedavimo centro, kuris jį išleido, adresas (valstybė, miestas, organizacija, kurios padalinys atlieka Paukščių žiedavimo centro funkcijas) ir unikalus (vienintelis toks!) jo numeris. Žiedo numerį galima palyginti su asmens kodu ar autotransporto priemonės valstybinės registracijos numeriu, kurie taip pat visada unikalūs (vieninteliai tokie!). Lietuvos paukščių žiedavimo centras kaip atskiras Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus padalinys įkurtas 1978 m.

Paukščio žiedavimo Europos valstybėse koordinavimui, žiedavimo duomenų fiksavimo metodikų ir apsikeitimo tais duomenimis protokolų suvienodinimui bei tarpusavio bendradarbiavimo palengvinimui 1963 m. buvo įkurtas EURING‘as – Europos sąjunga paukščių žiedavimui (European Union for Bird Ringing). Šiuo metu tos organizacijos tikraisiais nariais yra visų Europos valstybių paukščių žiedavimo centrai. Lietuva (ir Estija bei Latvija) „de facto“ šios organizacijos nariu buvo net Sovietinės okupacijos metais nors „de jure“ tuo metu šių valstybių daugelyje pasaulio politinių žemėlapių nebuvo.

Norint žieduotą paukštį identifikuoti kaip vienintelį iš visų žieduotų ir nežieduotų, būtina tiksliai žinoti jo žiedo įrašą. Šiais laikais tam tikslui paukštis nebūtinai turi patekti į žmogaus rankas, nes žiedo įrašą neretai galima perskaityti šiuolaikine skaitmenine foto technika nufotografuoto žiedo (paukščio) nuotraukose. Tik svarbu atminti, kad žiedas būtų nufotografuotas bent iš trijų pusių, nes įrašas jame yra per visą jo perimetrą. Todėl tik iš vienos pusės nufotografuoto žiedo nuotraukoje matomas ne visas įrašas, o tik jo fragmentas, kurio dažniausiai nepakanka žiedo identifikavimui.

Jau ne vienas dešimtmetis paukščiai ženklinami ir spalviniais žiedais. Jie dažniausiai būna su įrašu, kuris žiede per visą jo perimetrą pakartotas du, tris ar net keturis kartus. Įrašą gali sudaryti tik skaitmenys, tik raidės, arba skaičiai ir raidės. Visą žiedo kodą sudaro žiedo spalva ar spalvos (jei žiedas ne vienos spalvos) ir įrašas. Rečiau paukščiai ženklinami ir įvairių spalvų žiedų be įrašo rinkiniu. Tokius žiedus galima identifikuoti žymiai iš toliau nei standartinius metalinius žiedus. Šis paukščių ženklinimo būdas ypač išpopuliarėjo pradėjus veikti pasauliniam interneto tinklui.

Jeigu spalvinis žiedas uždėtas ant paukščio kojos, svarbu ne tik žiedo spalva ar spalvos (jei žiedas ne vienos spalvos) bei įrašas, bet ir įrašo nuskaitymo kryptis (iš apačios į viršų ar iš viršaus į apačią ir žiedo vieta (ant kurios kojos ir kur – virš „kulno“ ar žemiau „kulno“). Jeigu paukštis paženklintas spalvinių žiedų be jokių įrašų rinkiniu, svarbu kiekvieno žiedo spalva, jo vieta (ant kurios kojos ir kurioje vietoje ir kur) ir žiedų seka vienas kito atžvilgiu.

Gulbės, žąsys, laukiai kartais ženklinami spalviniais žiedais dedamais ant paukščio kaklo. Tokie žiedai pradėti naudoti Viljamo Sleideno (William J. L. Sladen, 1920-2017), 1969 m. gulbių ženklinimui JAV. Pagal daugiametę tokių žiedų naudojimo patirtį įsitikinta, kad jie paukščiams tikrai neturi jokio neigiamo poveikio. Šių žiedų privalumas yra tas, kad juos galima identifikuoti iš gana toli ir net paukščiams plaukiojant, kai jų kojos būna vandenyje ir jų nesimato.

Žiedai, jei jie yra tinkamo dydžio ir teisingai uždėti (todėl paukščius leidžiama žieduoti tik turintiems patirtį ir gerai tai išmanantiems asmenims) paukščiams tikrai nekenkia. Žieduoti individai normaliai poruojasi, peri ir augina jauniklius, migruoja. Žiedo masė, lyginant su paties paukščio mase, yra tokia maža (net neprilygsta nešamos šakelės, žolės stiebelio lizdui krauti ar jaunikliams lizde maitinti lesalo ir pan.), kad paukšti praktiškai jo svorio net nejaučia.

Žiedavimu sužinoma: - kur paukščiai žiemoja; - ar kasmet žiemoja ten pat; - kokias maršrutais skrenda; - kiek ilgai skrenda; - į kur grįžta perėti; - kur yra jų masinio susitelkimo vietos; - kiek ilgai gyvena; - kokios žuvimo priežastys; - ir daugybė kitų jų gyvenimo paslapčių.

Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, paukščiai žieduojami iki šiol. Mat dėl gamtinės aplinkos pokyčių keičiasi paukščių elgesys ir jų gausa, jų paplitimo arealai, žiemojimo ir veisimosi vietos, migracijų maršrutai. Analizuojant jų žiedavimo duomenis tai galima objektyviai įvertinti, kas yra labai svarbu paukščių išsaugojimo tikslu. Šis metodas unikalus dar ir tuo, kad net prieš šimtą metų sukauptus duomenis galima sulyginti su pastaraisiais dešimtmečiais sukauptais duomenimis ir daryti atitinkamas išvadas. Iš viso Lietuvoje iki 2021 m. pabaigos sužieduota kiek daugiau nei 4,6 mln. paukščių. Per pastarąjį dešimtmetį (2012-2021 m.) kasmet šalyje buvo sužieduojama vidutiniškai po 115,5 tūkst. paukščių.

Specialistams svarbu sužinoti kiekvieno aptikto negyvo ar gyvo žieduoto paukščio šiuos duomenis: - tikslų visą žiedo įrašą, - žiedo ir jo įrašo spalvą (jei žiedas spalvinis), - kuo tikslesnę aptikimo datą, - kuo tikslesnę aptikimo vietą, - aptikimo aplinkybes. Pageidautina paukščio ir/ar jo žiedo nuotrauka. Esant būtinybei duomenis patikslinti, labai pageidautini ir pranešėjo kontaktai.