Ar galima vidury žiemos gamtoje rasti gyvų vabzdžių? Daugelis neabejodami atsakytų, kad žiemą vabzdžių nebūna, tačiau tai – netiesa. Nors didžioji dalis vabzdžių žiemoja kiaušinėlio, lervos ar lėliukės stadijose, tačiau yra vabzdžių, kurie prisitaikę žiemoti būdami suaugėliais. Tiesa – daugelį jų rasti žiemos metu yra sudėtinga. Jie šaltuoju metų laiku tūno miško paklotėje, dirvožemyje ar sausoje medienoje.
Dauguma vabzdžių žiemoja po nudžiūvusia medžių žieve. Neretai, ją atlupus, galima aptikti briaunotąjį ragijų (Rhagium inquisitor), dygųjį ragijų (Rhagium mordax). Šie vabalai iš lėliukių išsirita rudenį ir lieka žiemoti specialiuose lopšeliuose po medžių žieve. Nuo žiemos šalčių ir speigų tokioje pat slėptuvėje mėgsta įsitaisyti ir šliužagraužis maitvabalis (Phosphuga atrata). Po medžių žieve kartais vienoje vietoje galima rasti keliolika ar kelias dešimtis žiemojančių vabzdžių. Dažnai tokiomis grupėmis žiemoja boružės.
Taip pat po nudžiūvusių medžių žieve ar medienos plyšiuose galima rasti ir ten žiemojančių drugių. Dažnai pasitaiko builinis agonopteriksas (Agonopterix heracliana), usninis agonopteriksas (Agonopterix arenella), šiluoginis vėlyvis (Conistra vacinii). Šie drugiai naktimis skraido ir žiemos atlydžių metu, kai šilumos būna vos keli laipsniai.
Kelios drugių rūšys prisitaikė žiemoti ir žmonių kaimynystėje. Tai – gluosninis žieminukas (Scoliopteryx libatrix), citrinukas (Gonepteryx rhamni), dilgėlinukas (Aglais urticae), spungė (Aglais io). Tiesa, šie drugiai žiemą neskraido, žiemoja nešildomose patalpose: rūsiuose, palėpėse ar ūkiniuose pastatuose.
Žiemą skraido ir uodai. Tiesa, ne tie kraujasiurbiai, kurie mums įkyri vasarą. Tai žieminiai uodai (Trichoceridae). Lietuvoje yra keliolika šių uodų rūšių. Jų galima rasti nuo vėlyvo rudens iki pavasario. Žiemos atlydžių metu galima pamatyti šiuos uodus skraidant ar tupint ant medžių kamienų, pastatų sienų, ant tirpstančio sniego.
Muziejaus darbuotojų nuotraukos.
